Investitūra reikšmė

Investitūra - (lot. investitūra < investio - aprengiu): 1. ist. feodo (leno) perdavimo vasalui juridinis aktas su simbolinėmis apeigomis (valdžios simbolių įteikimas - sauja žemės, pirštinė, kardas, ietis, vėliava, skeptras); 2. bažn. ist. katalikų dvasininko (vyskupo, abato) paskyrimas eiti bažnytines pareigas, kartu duodant jam valdyti pasaulietinius turtus (leną); iki XI a. ~ą skyrė pasaulietinė valdžia, bet 1075 popiežius Grigalius VII (Gregorius VII; apie 1020-1085) užprotestavo jai tą teisę; nuo tada prasidėjusi popiežių ir pasaulietinės valdžios kova dėl ~os baigėsi 1122 kompromisiniu Vormso konkordatu, pagal kurį popiežius skyrė bažnytinę, imperatorius - pasaulietinę ~ą; 3. protestantų bažnyčiose - iškilmingas dvasininko skyrimas eiti pareigas.

Investitūra angliškai
Kirčiavimas:
1. Investitūrà (dktv. mot.gim. vnsk. V.)
2. Investitūrà (dktv. mot.gim. vnsk. Įn.)
3. Investitū̃ra (dktv. mot.gim. vnsk. Š.)