Harmonija reikšmė

I harmonija - (gr. harmonia - darna): 1. visumos ir jos dalių darna, tikrovės raidos dėsningumas, vidaus ir išorės, muzikos sąskambių ir jų santykių visuma; vienas sąskambis arba kelių sąskambių junginys; ~os ypatybes lemia muzikos kūrinio derminė struktūra, muzikos stiliaus normos, akustinės prielaidos; b) muzikos teorijos šaka, tirianti akordų sudarymo, jų jungimo dėsningumą, tonacijų santykius; 3. lingv.: balsių h. - kurių ne kurių kalbų afikso balsio priklausymas nuo šaknies balsio, kaip antai, turkų kalbos sufiksas, reiškiantis daugiskaitą, priklausomai nuo to, ar paskutinis šaknies balsis yra priešakinės eilės, ar užpakalinės, būna -ler arba -lar, pvz., evler - namai (ev - namas), bet oklar - strėlės (ok - strėlė); 4. santaika, darna, sandora, vienybė.,

II Harmonija - (lot. Harmonia) - Marso ir Veneros duktė, Kadmo žmona, Inonės, Semelės, Agavės ir Polidoro motina; anot Tebų mito, ~os vestuvėse dalyvavo visi Dievai; Kadmas padovanojo jaunajai karolius, kuriuose slypėjo Amfiarajo ir Alkmajono pražūtis, nes buvo gauti nedoru keliu; H. graikų mituose yra šeimos ir miestų- valstybių taikos personifikacija, taip pat ir pasaulio tvarkos globėja.

Harmonija angliškai, latviškai, lenkiškai, sinonimai
Kirčiavimas:
1. Harmònija (dktv. mot.gim. vnsk. V.)
2. Harmònija (dktv. mot.gim. vnsk. Įn.)
3. Harmònija (dktv. mot.gim. vnsk. Š.)