Hiacintas reikšmė

I Hiacintas - (gr. Hyakinthos - augalo pavadinimas; sk. hijacintas) - graikų mitologijoje Spartos karaliaus Ebalo sūnus, kurį labai mylėjo Dievas Apolonas; jis mokęs ~ą mėtyti diską; ~ą taip pat mylėjęs vėjo Dievas Zefyras, todėl iš pavydo pūstelėjęs, diskas pataikęs ~ui į smilkinį ir užmušęs; iš ~o kraujo Apolonas išauginęs gėlę, kurios kraujo spalvos žieduose slypėjo paskutinė berniuko dejonė.,

II hiacintas - (plg. Hiacintas I; sk. hijacintas): 1. dekoratyvinis svogūninis augalas iš Viduržemio jūros srities ir atogrąžų Afrikos; lapai ilgi, lygiakraščiai, žiedai labai kvepiantys, įvairių spalvų; 2. chem. mineralas, raudonos arba rausvai rudos spalvos skaidri cirkono atmaina; jį jau mini Aristotelis (lot. Aristoteles; 384-322 pr.m.e.) kaip talismaną nuo skausmų ir nuodų; viduramžiais - išminties akmuo; geltonieji bei gelsvai rudi ~ai aptinkami Australijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Tanzanijoje ir Brazilijoje.

Hiacintas angliškai, latviškai, lenkiškai
Kirčiavimas:
1. Hiacìntas (dktv. vyr.gim. vnsk. V.)