Poliarizacija reikšmė

Poliarizacija - (pranc. polarisation (pavartotas 1811 prancūzų fiziko ir chemiko J. B. Bio (Biot; 1774-1862) < gr. polos - ašigalis): 1. priešingų krūvių atsiradimas molekulėje dėl išorinio elektrinio lauko sukeltos elektroninio apvalkalo deformacijos; cheminė p. - elektrodo potencialo pokytis, atsirandantis cheminei reakcijai apribojus elektrodinio proceso greitį; 2. elektrodo potencialo pokytis tekant elektros srovei; ~os srovė - elektrodo potencialą keičianti elektros srovė; ~os varža - elektrodo potencialo ir elektros srovės pakitimų santykis; ~os prizmė - optinė prizmė, kuria gaunama tiesiai poliarizuota šviesa; 3. ko nors antagonistinis susigrupavimas į du priešingus polius; polių susidarymas; 4. reiškinys, dėl kurio lūžusios ar atsispindėjusios elektromagnetinės bangos elektrinio lauko stiprumo arba magnetinio lauko stiprumo vektoriaus kryptis lieka pastovi arba kinta dėsningai; 5. labai ryškus ko nors skirtumas; 6. psichai.: ~o s efektas - vienas grupinės diskusijos dėsnių: grupei būdinga griežtesnė nuostata, negu vidutinė grupės nario nuostata; 7. lingv. didžiausio reikšmių skirtumo opozicija tarp pamatinių ir išvestinių kalbos vienetų, pvz., tarp būdvardžių konkretus - abstraktus, veiksmažodžio stipti ir būdvardžio stiprus, kuris, kaip manoma, yra pirmojo vedinys.

Poliarizacija angliškai, latviškai
Kirčiavimas:
1. Poliarizãcija (dktv. mot.gim. vnsk. V.)
2. Poliarizãcija (dktv. mot.gim. vnsk. Įn.)
3. Poliarizãcija (dktv. mot.gim. vnsk. Š.)