Templieriai reikšmė

Templieriai - Dgs. (pranc. templiers < temple - šventykla) - katalikų riterių ordinas, susikūręs 1119 Jeruzalėje prancūzų riterių iniciatyva kovoti su musulmonais ir saugoti krikščionių maldininkus nuo jų užpuldinėjimų; iš pradžių vadinti Saliamono šventyklos broliais (lot. fratres templi Salomonis), nes pirminė jų būstinė buvo prie Saliamono šventyklos; priėmė cistersų įstatus; 1128 ~iùs patvirtino popiežius Honorijus II (lot. Honorius, popiežiavęs 1124-1130); iš aukų, finansinių operacijų t. susikrovė didžiulius turtus Palestinoje ir Europoje, įgijo didelę ekonominę ir politinę galią; labai gerdavo; popiežius Klemensas V (Clemens V, popiežiavęs 1305-1314), juos apkaltino erezija; 1312 ~ių ordinas buvo panaikintas.