Su
Su reikšmė
žymint veiksmo antrąjį veikėją (gyvą būtybę ar daiktą)žymint asmenį ar daiktą, kurį kas turi ar ima su savim, atlikdamas kokį veiksmąžymint kieno pažiūras, įsitikinimus, polinkį, nusiteikimąpasakžymint asmenį ar daiktą, dalyvaujantį tarpusavio veiksme (kai bendraujama, rungiamasi, suartėjama, skiriamasi ir kt.)žymint daiktą, savybę, kuriais apibūdinama jų turėtojo pastovi ypatybė ar koks laikinas požymisžymint daiktą, užpildantį kokią talpykląžymint darbo, užsiėmimo objektąžymint objektą, kuriam skiriamas tam tikras dėmesys, kuriuo rūpinamasi ar kuriam rodomas palankumasžymint būsenos sukėlėją, priežastįnurodant asmenį, kuriam kas atsitinka, kurį liečia koks įvykis, kuris patiria kokią nors būseną, arba daiktą, esantį kokioje nors būklėjecharakterizuojant veiksmo atlikimo būdąžymint veiksmo atlikimo įrankį, priemonęžymint reiškinį, įvykį ar daiktą, suvokiamą kaip veiksmo laiką; nurodant laiką, kuriuo vyksta, įvyksta veiksmas ar atsiranda kokia būsenažymint laiko tarpą, per kurį vyksta, įvyksta veiksmas ar trunka būsenažymint laiką, kuriam atėjus ar baigiantis kas vyksta, įvyksta ar atsitinkažymint kiekį, kurį kas turi pats atlikdamas kokį veiksmą ar kito veikėjo veikiamasžymint papildomą kiekįžymint kiekį kaip veiksmo rezultatą arba kiekį, iš kurio dauginama ar su kuriuo sudedamaprie, šalia, greta (žymint daiktą, kurio artumoje kas yra)žymint daiktą kaip kieno nors paplitimo, nusitęsimo ribąžymint daikto vidų, kur vyksta veiksmasvienas, be linksnio prielinksnis „su“ kartojamas šalia prielinksninės konstrukcijos pabrėžimui reikštipirmasis jaustukųsudie, sudievuskiemuo, sakomas vietoj viso žodžiopriešdėlis „su“ kartojamas, nenorint sakyti viso priešdėlinio veiksmažodžio, paprastai atsakant į klausimą, rečiau klausiant, raginant
Kalbos dalis: prielinksnis
Kirčiavimas: sù
Lietuvių kalbos žodynas
Vertėjas