Žodynas

Kalbiniai žodynai

Lietuvių kalba – viena seniausių pasaulyje dar išlikusių kalbų. Ji yra kildinama iš indoeuropiečių kalbų šeimos ir priklauso baltų prokalbės grupei kartu su latvių kalba. Lietuvių kalba yra valstybinė kalba Lietuvos Respublikoje, o šiai 2004 metais įstojus į Europos Sąjungą, tapo ir viena iš oficialiųjų ES kalbų.

Dažniausiai lietuvių kalba skirstoma į dvi pagrindines tarmes: aukštaičių ir žemaičių. Tiesa, šiuo metu vartojama bendrinė lietuvių kalba yra grindžiama vakarų aukštaičių kauniškių patarme. Iš viso lietuvių kalba šneka apie apie 3,6 milijono žmonių visame pasaulyje. Lietuvių kalba yra užrašoma papildyta lotynų abėcėle. Iš viso vartojamos 32 raidės.

Morfologiškai lietuvių kalba yra priskiriama prie fleksinių kalbų. Lietuvių kalbos sintaksė pasižymi gana laisva žodžių tvarka (lyginant su kitomis kalbomis). Esminė žodžių tvarka sakinyje – vadinamoji SVO (veiksnys – tarinys – papildinys). Žodyno daugumą sudaro iš prokalbės paveldėti žodžiai (veldiniai), o tarp skolinių vyrauja slavizmai ir germanizmai.

Lietuvių kalboje yra 45 priebalsinės ir 13 balsinių fonemų (įskaitant ir tas, kurios yra vartojamose tik skoliniuose). Lietuvių kalbai yra būdingos minkštųjų ir kietųjų priebalsių poros. Taip pat tam tikrais atvejais yra akcentuojamas skirtingas balsių ilgumas. Kirčio vieta žodyje nėra pastovi ir kinta, taip pat tariamos priegaidės. Tačiau rašant kirtis ir priegaidės paprastai nežymimi.

Lietuvių kalbos žodynas – pagrindinis literatūros šaltinis, apžvelgiantis lietuvių kalbą, jos struktūrą ir formas. Iš viso lietuvių kalbos žodyną sudaro 20 tomų. Lietuvių kalbos žodyne yra pateikiama senoji ir dabartinė lietuvių kalbos leksika. Publikuoti žodžiai yra paimti iš religinės, mokslinės, grožinės, publicistinės literatūros raštų, išleistų nuo 1547 metų iki 2001 metų ir įvairių tarmių sakinių.

Iš viso lietuvių kalbos žodyną sudaro apie 22 000 puslapių ir 0,5 mln. leksikografinių straipsnių. Žodynas parengtas naudojantis 4,5 mln. vienetų žodžių kartoteka. Todėl tai yra vienas didžiausių leksikografinių darbų pasaulyje, parodantis lietuvių kalbos archajiškumą bei turtingumą.

Lietuvių kalbos žodyno pradininkas – kalbininkas Kazimieras Būga. Nuo 1902 metų jis rinko medžiagą šiam projektui, o 1924 metais išleido pirmąjį sąsiuvinį su 617 000 žodžių. Po K. Būgos mirties LR Švietimo ministerijos įpareigojimu žodyno pildymo darbą perėmė kitas kalbininkas, Juozas Balčikonis. Iki Antrojo Pasaulinio Karo buvo išleistas pirmasis žodyno tomas (raidės A-B). Jau sovietinės okupacijos metu, 1947 metais pasirodė antrasis tomas, tačiau jis sulaukė ideologinio pobūdžio kritikos iš tuometinės valdžios

Kadangi pirmieji du tomai neatitiko sovietmečio reikalavimų (esą būta per mažai sovietinio diskurso ir daug „buržuazinio“ turinio), jie buvo konfiskuojami arba slepiami, taip tapdami reta relikvija. Vėlesni sovietmečiu išleisti tomai buvo ideologizuoti ir stipriai cenzūruojami: vengta religinės, seksualinės tematikos. Žodyno leidimas buvo pratęstas LMA Lietuvių kalbos ir literatūros institute.

Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais ši įstaiga buvo panaikinta ir suskaldyta į kelias dalis, tad žodyno leidimu užsiėmė naujai suformuotas Lietuvių kalbos institutas. 1999-2002 metais pirmi 16 lietuvių kalbos žodyno tomų buvo perkelti į skaitmeninę erdvę, o nuo XVII tomo pradėtos naudoti kompiuterinės technologijos.